Ius Gentium in the Roman Law Cover Image

Lo Ius gentium nella giurisprudenza Romana
Ius Gentium in the Roman Law

Author(s): Robertas Pukenis
Subject(s): Christian Theology and Religion
Published by: Vytauto Didžiojo Universitetas
Keywords: prigimtinė teisė; ius gentium; romėnų teisė; natural law; Ius gentium; Roman law

Summary/Abstract: Tautų teisės terminas (ius gentium) doktrinoje nusistovėjo tik II a. pabaigoje, t. y romėnų teisės klasikinio laikotarpio amžiuje. Susiklosčiusi papročio teisė tarp Romos piliečių ir keleivių arba tik tarp keleivių, bet turinčių komercinių santykių Romoje, buvo įtraukta į privatinės teisės sistemą, kuri jungė visas imperijoje gyvenusias tautas. Tai buvo privatinės teisės institutai, išplitę tarp tautų. Ius gentium sąvoka kilo iš istorine patirtimi paremtos romėnų mąstysenos; ji pagrindė ir nustatė tautoms taikytinas normas. Tai buvo nacionalinė teisė, atvira visoms tautoms. Keleivis, atvykęs į Romą, negalėjo žinoti romėnų civilinės teisės normų, todėl naudojosi ius gentium, kuri jį saugojo, laiduodama jam teisingumą palaikant prekybinius santykius. Tačiau iš kur galėjo kilti tas institutų bendrumas tarp tautų? Aleksandras Didysis buvo užkariavęs visą Viduržemio jūros baseiną, jo valdymas paliko aukštos graikų kultūros pėdsakus, iš dalie paveikė ir užkariautųjų tautų mąstyseną. Po Romos imperijos sukūrimo romėnų mąstysena tapo prieinamesnė tų tautų žmonėms. Prigimtinė teisė yra visų teisinių normų pagrindas. Digesta ir kiti teisiniai dokumentai ius gentium tiesiog vadina prigimtine teise. Dauguma garsiausių Romos teisininkų visą romėnų teisinę sistemą dalijo į dvi kategorijas: prigimtinę teisę ir civilinę teisę. Vėlesnio laikotarpio, ypač V šimtmečio, teisininkai suskirstė Romos teisę į tris rūšis: civilinę, tautų teisę ir prigimtinę. Žinoma, tokia doktrina buvo taiklesnė, tobulesnė ir moksliškesnė. Toks suskirstymas veikiau reiškia, kad prigimtinė teisė tik padeda susifomuoti papročiams, kuriuos teisininkai išreiškia teisinėmis normomis. In this article the characteristics of the Roman Law of nations (ius gentium) are analyzed along with its relation to the natural law, the latter being the source for any law. The Law of nations grounded the rights of strangers (peregrini) living in Rome and their communication with Roman citizens. The study reveals the genius of Roman law, with derives from the regulations of the Natural law, while the latter had been implanted into the human’s nature by the Almighty Creator. During the analysis of the relation between the Law of nations and the Natural law, we reach for a better understanding of the whole Roman legal system. Despite the Roman law is no longer alive, yet it improves the mindset of lawyers by its genius for the law to protect justice and good.

  • Issue Year: 43/2005
  • Issue No: 15
  • Page Range: 175-189
  • Page Count: 15
  • Language: Italian