Svetimieji ir savieji Simono Daukanto kalbos gryninimo strategijoje
Aliens and their own in the Simon Daukanto language purification strategy

Summary/Abstract: Dažnu atveju minimos Simono Daukanto (1793– 1864) pastangos gryninti lietuvių kalbą. Pavyzdžiui, jo amžininkas Motiejus Valančius 1846 metais užsirašė, kad Daukantas „visą savo amžių paskyrė žemaičių kalbai kelti ir kuopti ją nuo makaronizmų [čia ir toliau paryškinta mano – G. S.]“. Kitas amžininkas, Teodoras Narbutas, po 1849 metų užsiminė apie Daukanto grynos kalbos žodynėlį: „Vienas lietuvių kalbos žinovas tarmėse ir patarmėse ieškojo originalių lietuviškų žodžių [...] ir ketino sudaryti grynos lietuvių kalbos žodynėlį“. Vėlesni Daukanto kalbos ar biografijos tyrėjai irgi minėjo gryninimo pomėgį. „Kiekviena knyga, parašyta gryna lietuvių kalba, Daukantui didžiausias malonumas ir džiaugsmas“, – 1939-aisiais rašė Alfonsas Kalnius. „Svarstydamas kalbos grynumo problemas [...] S. Daukantas nurodo savuosius grynos lietuvių kalbos idealus; jo kalbiniai taisymai paremti liaudies kalbos praktika ir M. Daukša bei K. Sirvydu“, – 1988 metais akcentavo Saulius Žukas. „Daukantui rūpėjo įvairūs lietuvių kalbos klausimai – bendroji kalbotyra, literatūrinės kalbos gramatika, leksika, rašyba, kalbos gryninimas“, – 1991-aisiais rašė Vytautas Merkys.

• Details
• Contents