Du antikiniai mokymo modeliai: ar galima išmokyti dorybės?
Two Ancient Models of Education: is Virtue Teachable?

Summary/Abstract: Straipsnyje iš filosofijos istorijos perspektyvos aptariama aktuali edukacijos filosofijos problema – santykis tarp teorijos ir praktikos, pasireiškiantis dviejų mokymo modelių atskyrimu bei sąveika. Nepaisant to, kad dorybė priklauso žinojimo sferai, Platonui viduriniuoju jo kūrybos periodu tai nėra apriorinis žinojimas, egzistuojantis iš anksto (ir todėl įmanomas prisiminti) arba nepriklausomai nuo žmogaus. Tokio žinojimo teisingumas ir jo perdavimas įmanomas tik kaip pavyzdinio gyvenimo būdo pasirinkimas. Valstybės etinės edukacinės programos rezultatas – toks etinis žinojimas, kurio griežtumas lygus matematiniam griežtumui, ir jo mokymas tampa „privalomų pažiūrų“ įgijimu. Etinės „tiesos“ yra visuotinės, nes priklauso žmogaus prigimčiai, jos yra a priori realios ir nekintančios, nes reziduoja Formų pasaulyje. Pagrįsdamas realistinės etikos visuotinumą, Platonas kartu pagrindžia „būtinosios moralės“ ideologiją, kurios teisingumo kriterijus remiasi žinojimo transcendentalumu. Aristotelio mokymo modelis „apverčia“ Platono edukacijos metodologiją, atiduodamas pirmenybę mokymo veiklai kaip teorijai, dėka kurios galima išmokyti ne tik išimtinai teorinių mokslų, kurių objektų pažinumas yra būtinas, bet ir praktinių arba kontingentiškų dalykų, tiesa, be teorinio tikslumo, kuris tuose dalykuose ir nereikalingas. Filosofijos istorijos raidoje įsigalėjo praktinis mokymo modelis, kurį paveldėjome kaip modernizmo paradigmą, išryškinančią pačios teorijos ir praktikos perskyros problemiškumą. The article discusses the topical problem of the philosophy of education: whether ethical education should be viewed as a practical “way of life“, or as a theoretically teachable body of knowledge. Aristotle’s creation of the distinction between theoretical and practical modes of knowledge offers a working scheme for the discussion, based on the retrospective division of educational models into two main types. The article presents an examination of two historical models of education – Socratic-Platonic, called “practical“, and Aristotelian, called “theoretical“. Ethics has always been understood as “practical philosophy“ which deals with human acts as they are directed to happiness. Only good and honoured person, a man of noble origin and of learning, can lead a genuine happy life – a “good life“. For Plato, knowledge as ethical knowledge is a necessary condition of a “good life“, therefore ethical education must be valued as the most important matter of philosophical discussion and, at the same time, a practical matter. In Gorgias, the most important ethical question – how to lead the best life? – is raised in a contexts of a sophistic controversies about genuine knowledge and mere opinion. According to Plato, the knowledge of justice as a paradigmatic virtue can be tested only practically by seeing whether a person is leading a just life.

• Details
• Contents