Krikščioniškoji antropologija: problemos ir atvertys
Christian anthropology: problems and discoveries

Summary/Abstract: Žmogaus sampratos klausimas kaip antropologijos klausimas šiandien yra svarbus ne tik visuomenės ateičiai, bet ir Bažnyčios atsinaujinimui, liudijant pasauliui nelygstamą asmens vertę, nepriklausančią nuo jo gebėjimų, galios ar naudos. Kadangi „žmogus yra Bažnyčios kelias“ (Jonas Paulius II, Redemptor hominis, 14), būtina permąstyti ilgametę sampratą apie tai, kas jis yra, krikščioniškosios antropologijos požiūriu. Iškyla klausimas: kuo ji skiriasi nuo klasikinės filosofinės antropologijos ir ar biblinė žmogaus samprata jau savaime yra krikščioniška? Ar žmogaus vertę lemia pirmiausia jo proto ir valios gebėjimai? Ką reiškia būti sukurtam pagal Dievo atvaizdą ir kas yra panašumas į Jį? Šie klausimai svarstomi Bažnyčios istorinių ieškojimų bei Vakarų ir Rytų krikščionybės įžvalgų kontekste, siekiant aptarti žmogaus kaip asmens sampratos problemas ir atvertis, kurios svarbios žmonių tarpusavio santykiams ir Bažnyčios mokymo praktikai. Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programos projektą „Krikščionys Lietuvoje prieš ir po Atgimimo“ (LIT-7-11). Adequate understanding and practice of Christian Anthropology is still limited because of the historical tradition to base it on philosophical anthropology developed in Ancient Greece, where a human individual was seen in Aristotelian term as a “rational animal”. St. Thomas Aquinas used the definition of person of the Aristotelian anthropology, considering him as an individual substance distinguished by its rational or intellectual nature, a complete and self-subsistent reality, in which relationality (openness for relation) was only an accidental characteristic on the human level. In the long run it led to an individualistic conception of the human person foremost as an independent, rational, and self-subsistent being, in whom the imago Dei is related only with the spiritual dimension of the human nature (the godliness of the human person is located in the mind). The stress on individuality – self-sufficiency – had a considerable influence for the development of modern individualism, which was completely embodied in the Western thought, as well as social life by Cartesian philosophy and the Enlightenment. Because ancient philosophy did not have a concept of the human person as a relational being with an indissoluble unity of soul and body, the concept of the human self and the world up to that time – theologically speaking, adequate to the experience of the Fall – cannot be a point of departure for Christian Anthropology. “The Christ Event” with the Incarnation of Son of God and the Redemption of Man brought new human experience in the relation between a personal God and human beings. Therefore, concepts such as person, agape and caritas are unique neologisms of Christian faith and theological insight that opened new perspectives to human existence and intellectual history (J. Ratzinger).

• Details
• Contents