Karol Wojtyła’s (John Paul II) phenomenological account of human freedom
Karol Wojtyła’s (John Paul II) phenomenological account of human freedom

Summary/Abstract: In his analysis of the experience of human action, Karol Wojtyła puts special emphasis on person’s power of selfdetermination which reveals itself through experience as the essential characteristic of freely acting person. It is important to see that K. Wojtyła does not equate freedom with man’s ‘autonomous power of self-determination’ which manifests itself as egocentric individualism associated with the individual “right” to do what the subject wants, the “right” to establish one’s own “truth”, allowing a man to live life as if he is not dependent on God and others. On the contrary, K. Wojtyła presents a much more profound notion of freedom: he proposes the notion of ‘freedom’ understood as man’s free participation in the actualization of truth and good through the gift of self out of genuine love. Pateikdamas žmogiškojo veiksmo fenomenologinę analizę, K. Wojtyła ypač daug dėmesio skiria laisvės klausimo problematikai. Anot autoriaus, žmogui atsiskleidžia dvi skirtingos patirtinės tikrovės, kurios yra esminės analizuojant žmogiškojo veikimo išgyvenimą: fakto „aš-esu-veikiantysis“ patyrimas ir patyrimas, kad „kai kas-vyksta-manyje“. Tik pirmąją patirtinę tikrovę K. Wojtyła priskiria „žmogiškajam veikimui“. Patirties „ašesu- veikiantysis“ išgyvenimas leidžia asmeniui suvokti savo veikimo dinaminį specifiškumą: priešingai nuo visa, kas tik-vyksta-jame, pastarasis veikimas kyla iš laisvos valios akto, kuris pilnutinai įtraukia veikiantį asmenį – ne tik jo sąmonę, valią ar kūną, bet visą jo būtį. Žmogus pats sau atsiskleidžia kaip savojo veikimo priežastis ir subjektas, turintis galią save valdyti ir laisvai apsispręsti vienaip ar kitaip veikti. Anot K. Wojtyłos, ši patirtis yra esminis kiekvieno žmogaus gyvenimo momentas, leidžiantis realiai patirti „savo tikrąjį ‚aš‘ “. Visgi K. Wojtyła netapatina žmogiškosios laisvės su asmens apsisprendimo ir pasirinkimo galia, kylančia iš klaidingai suprastos autonominės subjekto savivaldos, pasireiškiančios egocentriniu individualizmu, įtvirtinančiu pavienio asmens „teisę“ daryti tai, ką jis nori, pačiam nustatant savo „tiesą“, pagal kurią jis pasirenka gyventi taip, tarsi būtų nepriklausomas nuo Dievo ir kito žmogaus. Kitaip tariant, K. Wojtyła nepritaria autonominei laisvės sampratai, išaukštinančiai atskiro individo autonomiją kaip absoliučią vertybę ir priskiriančiai žmogui teisę būti savo moralės normų kūrėju ir vykdytoju, paneigus Dievą kaip tiesos ir moralės šaltinį. Kita vertus, K. Wojtyła atsiriboja nuo heteronominės laisvės sampratos, pasireiškiančios žmogaus pajungimu išorinei jėgai, kuri paneigia asmens laisvo apsisprendimo galimybę.

• Details
• Contents