TRAUMATIC RELIVING IN CLASSIC FICTION Part I
TRAUMATIC RELIVING IN CLASSIC FICTION Part I

Summary/Abstract: Straipsnyje analizuojami šeši klasikinės literatūros kūriniai, kuriuose panaudotas psichoistorijoje gerai žinomas mechanizmas, kai traumą patyrusi auka po kiek laiko gali dar kartą tai nelauktai ir nesąmoningai šðgyventi. Pirmajame iš šešių kūrinių – Euripido „Jonas“ – netekėjusi princesė atėnietė Kreusa su ašaromis palieka mirti savo naujagimį sūnų, gimusį dėl išprievartavimo. Vaikas lieka gyvas, jo ir motinos keliai vėliau susikerta. Princesė, atpažinusi sūnų, nesąmoningai bando ją vël nužudyti. Antrajame kūrinyje – Frančeskos giesmėje iš Dantės „Dieviškosios komedijos“ – du įsimylėjėliai, užtikti besimylintys ir nužudyti, yra amžinai pasmerkti simboliškai išgyventi mirties momentą. Trečiajame kūrinyje – Rasino „Atalija“ – karalienė peiliu bando nužudyti savo palikuonį, kadangi vyro giminė yra kalta dėl jos motinos šiurpios mirties. Ilgainiui ji išgyvena šią traumą sapnuose. Dël šios priežasties po daugelio metų karalienė paskatina slapta išgyvenusį vaikaitį nukreipti peilį į ją pačią. Edgaro Allano Poe kūrinyje „Ulalumas“ poetas-pasakotojas transo būsenoje atsimena, kaip jis prieš metus nešė savo mylimąją į kapą. Penktasis kūrinys – Hermano Melvilio „Mobis Dickas“ – apie demonišką laivo kapitoną, atkakliai gaudantį baltąjį banginį, dėl kurio kaltės kažkada buvo nupjauta kapitono koja ir kuris šį kartą jį pribaigia. Galiausiai Henriko Ibseno „Rosmersholme“ dėmesys sutelktas į naįlį, kurį persekioja žmonos savižudybė. Jis priverčia žmonos įpėdinę tokiai pačiai savižudybei. Išsami kiekvieno kūrinio analizė apibendrinama palyginus įvairių traumų išgyvenimų aspektus. Remiamasi šiais šešiais literatûros kūriniais ir tikro gyvenimo pavyzdžiais.

• Details
• Contents