Spory graniczne między diecezją żmudzką i wileńską w XVII–XVIII wieku
BORDER DISPUTES BETWEEN THE DIOCESES OF SAMOGITIA AND VILNIUS IN THE 17-18TH CENTURY

Summary/Abstract: Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos buvo sukurtos jau apkrikštytuose kraštuose, todėl jas įforminančiuose dokumentuose nebuvo nustatytos jų tarpusavio sienos. 1388 m. sukurta Vilniaus vyskupija apėmė tikrąją Lietuvą ir slavų žemes šiaurinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyje. Pietinė vyskupijos dalis ribojosi su jau egzistavusiomis lotyniškomis vyskupijomis (Kijevo, Kameneco ir Lucko). Po Žalgirio mūšio Lietuva atgavo iš kryžiuočių Žemaitiją. Karalius Vladislovas Jogaila ir didysis kunigaikštis Vytautas pradėjo joje christianizacijos procesą, 1417 m. buvo sukurta Žemaičių vyskupija. Abi vyskupijos ribojosi tarpusavyje, nors sienos nebuvo tiksliai nustatytos. XVI a. pradžioje Žemaičių vyskupas Martynas III Lintfari su Vilniaus vyskupu Albertu II nesėkmingai bandė nustatyti vyskupijų ribas. Todėl nieko keista, kad kartais iškildavo ginčų dėl sienos. Vilniaus–Žemaičių vyskupijų paribio giria buvo apgyvendinama iš abiejų pusių, tai taip pat galėjo turėti įtakos sienų problemai. XVII-XVII a. ginčai dėl sienų iškilo Upytės paviete (Naujamiesčio, Panevėžio parapijos), pietinėje Žemaičių vyskupijos dalyje (Alvitas, Vilkaviškis, Pajevonys, Lankeliškiai, Gražiškiai) ir Kėdainių mieste. Parapijos, kurias prisijungti siekė Žemaičių vyskupai, sukūrimo metu priklausė Vilniaus vyskupijai. Vilniaus vyskupai nesutiko su jokiais savo vyskupijos sienų pakeitimais. Ginčas dėl Kėdainių miesto priklausomybės tęsėsi ilgiausiai, nė viena pusė nenorėjo nusileisti. Žemaičių vyskupai inspiravo konfliktus. Šaltiniai nepatvirtina kai kurių istorikų nuomonės, kad Žemaičių pasienyje „netoli Upytės ir Pasvalio“ Vilniaus bažnyčia vykdė ekspansiją ir kad Vilniaus vyskupai išplėtė savo teritoriją prisijungdami dalį Žemaičių vyskupijos.

• Details
• Contents