Архитектоника символа храма в драматических спектаклях в литве
The Architectonic of the Church Symbol in the Lithuanian Drama Theatre

Summary/Abstract: Viduramžiais buvo sukurtos klasikinio krikščioniškojo teatro formos – liturginė drama, misterija, miraklis, Kryžiaus keliai. Jau krikščioniškojo teatro pradžioje susiduriame su bažnyčios simbolio reprezentacija sakraliniuose spektakliuose. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje, įkvėpti rusų simbolistų, Lietuvos menininkai atgaivino diskusiją apie religinio teatro raidos perspektyvas. Prie misterijų teatro prisidėjo iškilūs rašytojai – Vydūnas, Jurgis Baltrušaitis, A. Jakštas-Dambrauskas, Vincas Mykolaitis Putinas, teatro režisierius Antanas Sutkus. Amžiaus pradžios religinio teatro idėjų refleksija pasiekė ir tūkstantmečių sankirtą. Straipsnyje analizuojami profesionalų ir mėgėjų teatro spektakliai, kurių meninėje erdvėje yra cituojamas arba dekonstruojamas bažnyčios simbolis. Spektakliuose simbolio architektonika siejama su bažnyčios pastatu arba altoriaus vieta. Režisieriaus Kęstučio Jakšto spektaklyje „Nesudegantis miestas“ spektaklio meninėje erdvėje cituojamas Šv. Jono bažnyčios pastatas. Bažnyčios fasadas interpretuojamas kaip šventos vietos simbolis, o bažnyčios altoriaus vieta – kaip tiesioginio dialogo su Dievu erdvė. Režisieriaus Rolando Atkočiūno spektaklyje „Idioto Mišios“ Šv. Jurgio bažnyčios interjeras cituojamas kaip išniekintos meilės žmogui ir Dievui simbolis. Spektaklio vyksmo metu atsiskleidžia ir papildomos bažnyčios simbolio prasmės: spektaklio personažai dalyvauja Šv. Mišių aukoje siekdami atkurti Eucharistijos pilnatvę. Bažnyčios erdvės citatos čia tampa meilės misterijos veiksmo vieta. Režisieriaus Gintaro Varno spektaklyje „Nusikaltimas ir bausmė“ altoriaus vieta cituojama, tačiau altoriaus simbolis perkeliamas į profaniškąją teatro erdvę – žiūrovų salę. Dekonstruojant sakralios ir profaniškosios erdvės struktūrą išryškinama slinktis žmogaus aplinkos sakralizacijos link. Tiriant bažnyčios simbolio architektoniką galima pastebėti metateatrinę tendenciją: spektaklio vieta tapatinama ne su realia aplinka, bet su sielos erdve, o jos simboliuose galima išgirsti žmogaus ir Dievo dialogo atgarsį.

• Details
• Contents