Managing the Social Care Services Development in the Ageing Society
Managing the Social Care Services Development in the Ageing Society

Summary/Abstract: Visuomenės senėjimo klausimai yra analizuojami tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos Sąjungos šalyse, siekiant nustatyti bendrus principus ir metodus, kaip valdyti šio reiškinio sukeliamus padarinius skirtingose šalyse. Visuomenės senėjimas, kurį sąlygoja įvairūs demografiniai, socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai veiksniai, reikalauja vis didesnio dėmesio organizuojant socialinę paramą vyresnio amžiaus žmonėms, ypatingai akcentuojant socialinių paslaugų sistemos, apimančios bendruomeninių ir stacionarių socialinės globos paslaugų, plėtrą. Vyresnio amžiaus žmonių grupė pasižymi tam tikrais netolygumais: amžiaus (yra išskiriami du pogrupiai nuo 60 m. iki 80 m. ir vyresni nei 80 metų), lyties (moterų populiacijos demografinės senatvės lygis dvigubai aukštesnis nei vyrų); teritoriniai aspektai (kaimo gyventojų demografinės senatvės lygis yra aukštesnis nei miesto gyventojų). Įvardinti visuomenės senėjimo ypatumai gali sąlygoti socialinių paslaugų plėtros kryptis bei principus vyresnio amžiaus žmonėms. Vyresnio amžiaus žmonės, kaip socialinių paslaugų vartotojai, pasižymi skirtingais poreikiais, atsižvelgiant į jų socialinį ir fizinį savarankiškumą. Šis kriterijus yra vienas svarbiausių nustatant ilgalaikės globos paslaugas vyresnio amžiaus žmonėms. Ilgalaikės socialinės globos paslaugos senyvo amžiaus asmenims – tai intensyvus, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujantis kompleksinis paslaugų teikimas asmeniui socialinių paslaugų įstaigoje (stacionarioje/nestacionarioje) arba namuose. Lietuvoje socialinės globos paslaugos daugiausiai yra teikiamos stacionariose globos įstaigose, kurių skaičius pastaraisiais metais auga, nepaisant šių paslaugų brangumo. Kita vertus, šių paslaugų poreikis vis tik nėra patenkinamas, kadangi beveik du trečdaliai pageidaujančių gauti tokio tipo paslaugas yra apgyvendinami globos namuose. Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonių dienos socialinės globos centrai dar tik kuriasi. Visuomenei senėjant auga socialinių paslaugų (pagalbos į namus ir socialinės globos, slaugos paslaugų) poreikis vyresnio amžiaus žmonėms, tačiau finansinės galimybės užtikrinčios socialinių paslaugų teikimą ateityje mažai tikėtina, kad didės. Paklausos ir pasiūlos problema gali būti sprendžiama įtraukiant skirtingus sektorius į socialinių paslaugų teikimą. Pagrindinė atsakomybė už socialinės paramos organizavimą tenka savivaldybėms. Galima būtų įvardinti keturis socialinių paslaugų teikėjų tipus: valstybinės (savivaldybių) įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, privačios įmonės ir neformalūs teikėjai (šeimos nariai ar kiti artimieji, kaimynai). Šiuo metu dominuojantys socialinių paslaugų teikėjai yra savivaldybių įsteigtos įstaigos, tuo tarpu nevyriausybinės organizacijos bei privačios įmonės sudaro nedidelę dalį bendroje socialinių paslaugų teikėjų struktūroje. Atsižvelgiant į visuomenės senėjimo ypatumus bei senatvės lygį, savivaldybes galima suskirstyti į demografiškai „jaunas“ ir „senas“ savivaldybes. Socialinės globos paslaugų plėtrą

• Details
• Contents