ŠV. JERONIMO 57 LAIŠKAS PAMACHIJUI APIE GERIAUSIĄ VERTIMO BŪDĄ. ĮVADAS, VERTIMAS, KOMENTARAI
St Jeronimo 57 letter to Pamáchia about the best translation method. Introduction, translation, commentary

Summary/Abstract: Pirmosios vertimo teorijos atsiranda tik XX a. šeštajame dešimtmetyje (Černiuvienė 2013, 81), bet svarstymai šia tema pradedami jau vėlyvojoje Antikoje, kuomet „apie vertimą pradedama samprotauti teoriškai kaip apie tam tikrą profesinę žmogaus veiklą“ (Černiuvienė 2013, 35). Pirmasis šio darbo imasi vertėjų globėjas ir Vulgatos vertėjas šv. Jeronimas arba Euzebijus Sofronijus Jeronimas (lot. Eusebius Sophronius Hieronymus). Nors šventasis gimė ir augo krikščionių šeimoje, tačiau, kaip buvo įprasta to meto krikščionims, gavo klasikinį pagonišką išsilavinimą, kuris ne tik supažindino su žinomiausiais ir geriausiais pagonių autoriais, suformavo jo itin jautrų literatūrinį skonį, naują požiūrį į literatūrą (Copeland 1991, 9–36), bet ir paskatino patį teoriškai samprotauti apie literatūros būklę, o tiksliau – apie vertimą (Černiuvienė 2013, 35). To meto krikščioniškoje aplinkoje vyravo pažodinio vertimo tradicija (Berschin 1988, 48), tad Jeronimo pasiūlyta „naujovė“ – vertimas pagal prasmę, nebuvo sutikta itin palankiai. Tai puikiai atspindėjo kritikos lavina, užliejusi Jeronimo Senojo Testamento vertimą iš hebrajų kalbos į lotynų, kurio pirmosios publikacijos pasirodė 394 m. (Hoppe 1997). Tad Biblijos vertėjui teko „teoriškai“ pagrįsti savo praktinį vertėjo darbą ir apginti savo Senojo Testamento vertimą „pagal hebrajišką tiesą“. Šiuos teorinius svarstymus Jeronimas 395 m. išdėstė 57-ajame laiške Pamachijui „Apie geriausią vertimo būdą“ (lot. De optimo genere interpretandi).

• Details
• Contents