Dėl liaudies giedojimo Žemaitijos bažnyčiose per Mišias: Juozapo Noreikos 1854 metų laiškas Motiejui Valančiui
On the folk singing in Samogitian churches during the Mass: Letter from Joseph Noreika to Motieu Valant in 1854

Summary/Abstract: XIX amžiuje Žemaitijoje vis labiau plito liaudies giedojimas, tai liudija daugybė Kantičkų leidimų: tiek legalių, tiek kontrafakcinių (būdamos populiarios jos susidėvėdavo, todėl reikėdavo naujų leidimų). Pirmą kartą giesmyną Kantičkų žemaitiškų, arba Giesmių nobažnų pavadinimu parengė ir išspausdino Vilniaus katedros vikaras, kunigas Vincentas Valmikas (apie 1778–1836). Jį pertvarkęs 1860 metais išleido Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875). Iki XX amžiaus pradžios išėjo ne vienas jo leidimas. Vis dėlto giedojimas pirmiausiai suvokiamas kaip privatus bendruomenės, žmonių grupių veiksmas, nesusijęs su Mišių liturgija (dažniau giedama prieš ar po Mišių, per pamaldas, apeigas ne bažnyčioje: procesijas, laidotuves ir pan.). Straipsnyje tiriama, dėl kokių priežasčių žemaitiškos katalikiškos giesmės XIX amžiaus viduryje tapo Mišių dalimi. Remtasi Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomu Juozapo Noreikos laišku Valančiui, vyskupo nurodymais Joniškio dekanui Adomui Jakštavičiui (apie 1790–18601) bei jo atsakymu.

• Details
• Contents