The Problem of Dialogue in Contemporary Theatre: Speech or Intercorporeality?
The Problem of Dialogue in Contemporary Theatre: Speech or Intercorporeality?

Summary/Abstract: In the European theatre of the second half of the 20th century a new tradition of drama writing emerged. It is the so-called unconventional drama trend which affected the European theatre itself. Unconventional drama, while breaking old forms of writing, revolted first and foremost against the classical dialogue. Dialogues expressed by fragmented, devalued speech lost their sense of direction, development of coherent movement, and references of mutual understanding. However, even after this deconstruction of dialogue, interaction among characters remained essential. XX a. antroje pusėje Europos teatre susiformavo naujos dramos rašymo tradicijos – vadinamoji nekonvencinė drama, kuri darė įtaką ir pačiam teatrui. Ši drama, laužydama senąsias rašymo formas, pirmiausia sukilo prieš klasikinį dialogą. Dialogai, išsakyti devalvuota, fragmentuota kalba, prarado kryptingumą, nuoseklios veiksmo linijos vystymą, personažų susikalbėjimo nuorodas. Vis dėlto net ir redukavus dialogą, personažų tarpusavio sąveika dramoje ir teatre išliko esminė. Klausimas – kaip šiandien reikėtų traktuoti dialogą – lieka aktualus. Postmodernaus teatro ir dramos teoretikai vienaip ar kitaip užsimena apie dialogo redukcijos problemą, bet to šiandien nebepakanka. Šiuolaikinės teorijos ir paties teatro pokyčiai neišvengiamai veikia dialogo problemą. Šiame straipsnyje siūloma apsvarstyti dialogo problemą, klausiant, ar dialogas dar gali būti apibrėžiamas kalbos kategorijomis? Šiuolaikiniame teatre vis labiau įsigalint kūniškiems ryšiams, siūloma dialogą traktuoti ne kaip kalbą ar komunikaciją, o kaip tarpkūniškumą. Atsižvelgiant į kalbos ir kūno transformacijas šių dienų teatre, dialogui turėtų būti priskiriamos ne kalbos, turinio, svarstomo dalyko kategorijos, o santykio. Pagrindą tokiems svarstymams duoda Emanuelio Levino filosofija. Žvelgiant iš Levino pozicijų, dialogas teatre greičiau santykis, manifestuojantis fizinį kito kūno artumą, nei kalba. Tokiame kontekste kalbama apie perėjimą nuo kalbos / dialogo prie tarpkūniškų ryšių. Remiantis Levino įžvalgomis, straipsnyje išskiriamos dvi – dialogo ir santykio / sakymo – sritys. Dialogas suprantamas kaip jau perduotos reikšmės lygmuo, o santykis / sakymas suponuoja fizinio artumo erdvę, tik leidžiančią perduoti reikšmę. Dialogas atskleidžia tai, kas jau pasakyta – galutinę reikšmę, santykis / sakymas yra pats kalbėjimo veiksmas, reikšmiškai neapibrėžtas. Kuriant santykį arba sakymo veiksmą svarbu ne turinys, ne dialoge svarstomas dalykas ar jame užkoduota prasmė, bet tarpkūniška veikėjų akistata, t. y. čia ir dabar vykstantis tarpkūniškas susitikimo veiksmas. Taip suprastas dialogas teatre gali reikšti įvairiausio pobūdžio interakcijas: verbalinį, neverbalinį kūnišką bendravimą, kryptingą ar alogišką kalbėjimą. Visus minėtus atvejus vienija tai, kad prasmę perteikia ne kalba, o kūniškas aktoriaus aktas, jo kūno artikuliacija.

• Details
• Contents