KAS BIJO KRISTIJONO DONELAIČIO? NEĮVYKĘS PRANCŪZŲ SUSITIKIMAS SU PASAULINĖS LITERATŪROS KŪRINIU
QUI A PEUR DE CHRISTIAN DONELAITIS? LES RENDEZ-VOUS MANQUÉS DES FRANÇAIS AVEC UNE OEUVRE MAJEURE DE LA LITTÉRATURE MONDIALE

Summary/Abstract: Si les Saisons ont été traduites en une quinzaine de langues, on ne peut que regretter, en revanche, l’absence de véritable traduction française. Plus généralement, les Français ont, depuis le XIXe siecle et jusqu’a nos jours, méconnu le grand poete lituanien. Cette communication, qui a pour objet la réception de Donelaitis en France, fait le triste constat de la quasi absence des Saisons dans la critique française. Soit l’oeuvre est purement et simplement méconnue, soit elle est évoquée en quelques lignes, lesquelles se contentent le plus souvent de ressasser des clichés. A défaut de lire Donelaitis en lituanien, les Français pouvaient le lire en allemand, surtout depuis la traduction de Nesselmann en 1869. Et pourtant, la pauvreté des commentaires témoigne éloquemment de l’absence de lecture véritable. Cette communication se propose d’établir le bilan des comptes rendus rédigés par des francophones et des Français depuis la fin du XIXe siecle. Pour terminer sur une note plus positive, elle esquisse une étude imagologique de la représentation des Français dans les Saisons. On verra que si les Français ont négligé, a tort, Donelaitis, ce dernier s’en est vengé par anticipation, en accumulant les stéréotypes dépréciatifs a leur égard… SANTRAUKA. „Metai“ yra išversti į penkiolika kalbų, bet į prancūzų kalbą vertimo iki šiol nėra. Reikėjo sulaukti Schleicherio ir Nesselmanno vokiško vertimo XIX a. pabaigoje, kad Prancūzijoje atsirastų bent retos užuominos apie šį kūrinį. Iš tiesų tai tebuvo straipsnių apie vokiškuosius vertimus recenzijos. Mano straipsnyje, kurio objektas yra Donelaičio recepcija Prancūzijoje, liūdnai konstatuojama, kad „Metai“ nepatraukė prancūzų literatūros kritikų dėmesio. Kūrinys yra arba visai nežinomas, arba pristatomas keliomis eilutėmis, kuriose dažniausiai pasitenkinama bendromis frazėmis. Kad ir nemokėdami lietuviškai, prancūzai turėjo galimybę skaityti poemą vokiškai, kai 1869 m. pasirodė Nesselmanno vertimas. Kadangi komentarų buvo nedaug, tad tikrojo skaitymo nebuvo. Net jei 1870 m. germanofobija Prancūzijoje galėtų iš dalies paaiškinti vokiškųjų vertimų recenzijų nebuvimą, tai nepaaiškina, kodėl stigo dėmesio Rėzos darbams, pasirodžiusiems 1818 m., kai visa Europa, veikiama vokiečių romantizmo, reiškė egzaltuotą susižavėjimą folkloru. Deja, man nepavyko rasti jokios Rėzos darbų prancūziškos recenzijos. Pagaliau paradoksalu, kad rašytojas, skleidęs lietuvybę, turėjo kentėti skaitomas vokiškai Prancūzijoje. Tai nepateisina, kad Donelaitis ir po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijoje liko nežinomas.

• Details
• Contents