L’IRONIE-HUMORESQUE CHEZ GARY-AJAR
HUMORISTINĖ IRONIJA GARY / AJARO KŪRYBOJE

Summary/Abstract: Humoristinė ironija kaip „beveik sokratiškas“ apsimetinėjimas Gary / Ajaro kūryboje virsta priemone, kuri leidžia atsisakyti tiesioginio kalbėjimo. Ši labai keista prancūzų kalba, kaip teigia profesorius Tsourés, būdinga ažariškajam stiliui: taip kalba Didysis Meilius (Gros-Câlin), idealiausias „dviprasmiškas“ europietis. Kiekvienas Ajaro veikėjas – panašiai kaip Jankélévitchiaus ironizuotojas – yra „visada kitu, visada kitur, visada per vėlai“, kitaip sakant, tai tikrų tikriausias įžūlumo kratinys. Ajaro ironija, kaip ir Sokrato, nėra pompastiškai didaktiška, nerasime priekaištų ar pagyrimų. Ši ironiškoji paskata neapima nei vertinimo, nei vertybinių požiūrių ar vertybinio montažo, kaip pasakytų Ph. Hamonas. Identiteto daugialypiškumas perteikiamas kaip rašymo apie „kitą“ arba, greičiau, priešiškumą sau pačiam esmė. Apskritai Ajaro kūriniuose rašoma „prieš save“ tam, kad labiau priartėtų prie „kito“. Ažariškasis ironizuotojas nėra nei hipertrofuotas „aš“, nei tiesiogiai nedalyvaujantis „jis“, tai veikiau konsistencijos neturintis „antiaš“. Jis egzistuoja tik savo maištingame ir nusistovėjusią pasaulio tvarką neigiančiame diskurse. Tai nėra uždaras, autoriaus demiurgo žodžiu užbaigtas kalbėjimas. Vis dėlto ši tuštuma yra daug žadanti ir kurianti. Ji netgi suponuoja prasminį turtingumą, nes svarbus ne tiek žodis, kiek jo keliamos impresinės sugestijos. Juk humoristinė ironija, kaip ir poezija, glūdi ne konkrečiame veiksme, bet veiksmo pertrūkyje, minties punktyruose ir nutylėjimuose. Galima pasakyti, kad humoristinė Ajaro ironija, nors ir kokia ji būtų prieštaringa, tėra kalbėjimas užuolankomis, apsimetimas, leidžiantis autoriui palaikyti nuolatinę kaitą tarp fikcijos ir realybės ir šitaip neretai pasiekti universalųjį „niekur“ buvimą.

• Details
• Contents