Apie istoriko uždavinį
On the Task of the Historian

Summary/Abstract: Kažkada erdvėlaikį keitusias, istorijos ir individo dvasią skrodusias individualizuotas idėjas pakeitė anoniminiai procesai. Jų veržlias raidos kryptis ilgainiui užgožė trumpalaikės tendencijos, intelektualinės ir kitokios mados. Ir vis dėlto, pasak kai kurių Harvardo profesorių, šiandien įsisiautėja pilietiniai idėjų karai, kuriuose dirbtinės inteligentijos reikšmė apgailėtinai menka. O ar neturėtų būti kitaip, kaip kadaise? Kai maži ir nereikšmingi individai buvo mėtomi ir vėtomi atsitiktinumo, o vadinamosios didžiosios asmenybės, nešamos istorinės būtinybės, galėjo šį gyvenimo vyksmą įveikti, iš jo išsilaisvinti ir pakreipti jo tėkmę tik pasitelkusios savosios dvasios jėgą, savąjį individualumą, kuriuo šventai buvo tikima. Tais kažkados laikais buvo kalbama apie dvasios jėgą ir individo valią, šiandien – apie (ne)rodomą, (ne)demonstruojamą autentišką ar kokio kito pavidalo lyderystę. Būtent individualumo kaip žmogiškosios būties koncentrato, kaip savitumo ir jėgos telkinio, idėjos įsišaknijimo ir jos sklaidos paieškos žmogiškuose reiškiniuose ir artefaktuose tapo pačia XVIII–XIX a. sandūros ir vėlesnių dešimtmečių germaniškojo kosmoso kvintesencija. Istorikų galvose XVII–XVIII a. pradžia įgavo klasikinės Prancūzijos kultūros epochos kontūrus, o minėtas laikotarpis virto vokiškosios dvasios ir individualumo proveržiu, o gal kai kam ir viršūne.

• Details
• Contents