The Woman Who Destroys Life – La Belle Dame sans Merci Cover Image

Moteris, atimanti gyvybę – La Belle Dame sans Merci
The Woman Who Destroys Life – La Belle Dame sans Merci

Author(s): Vilma Voigt
Subject(s): Customs / Folklore
Published by: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Keywords: Review: THE WOMAN WHO DESTROYS LIFE – LA BELLE DAME SANS MERCI; Loránd Eötvös University; Budapest; Hungarian witch-trials as unique source of material for European cultural history.

Summary/Abstract: Review: THE WOMAN WHO DESTROYS LIFE – LA BELLE DAME SANS MERCI, Loránd Eötvös University, Budapest; Hungarian witch-trials as unique source of material for European cultural history. Moteris, pražudanti vyrą, o tiksliau – konkreti moteris, sunaikinanti konkretų vyrą, – senas ir (ne)garbingas motyvas Europos kultūros istorijoje. Tokia moteris tiesiogine prasme suryja savo aukas. Išanalizavus gana mistiškus pasakojimus apie širdžių rijikes, aiškėja, kad šis siužetas įkūnytas daugelyje naratyvų, paplitusių skirtingose kultūros srityse. Žiaurioji moteris, negailestinga meilužė, įamžinta garsiajame Johno Keatso kūrinyje La Belle Dame sans Merci, iš tiesų buvo ragana: „Belle Dame“ reiškia ne ką kita, o mulier speciosa, visoje Europoje žinomą raganos apibūdinimą. Straipsnio autorius atliko tekstologinę ir ikonografinę širdžių rijikių įvaizdžio analizę, pradėdamas nuo Vengrijos raganų teismų dokumentų (iki 1742–1743 m.). Toliau aptariama garsioji „karaliaus“ René I d’Anjou poema Le Livre du cuer d’amours espris, parašyta iki 1477 metų, bei tų pačių metų nuostabios miniatiūros, iliustruojančios vieniškąją jos kopiją. Viename piešinyje matome, kaip miegančiam herojui pagrobiama širdis. Tas pats talentingas menininkas, vadinamas „René meistru“, iliustravo ir dar vieną karaliaus René poemą: Mortifiement de Vaine Plaisance, kur vaizduojamos kančios, kurias Širdžiai teko patirti beieškant savo pagrobtosios meilės. Nepaprastai įdomių ikonografinių paralelių aptinkama Europos meno istorijoje. Viduramžių prancūzų bei vokiečių literatūroje pasakojimų apie suvalgytą širdį (Coeur mangé – Herzmäre) pasitaiko nuo XII a. pabaigos maždaug iki XIV a. pabaigos. Dar senesnė, maždaug X a. Indijoje žinoma „Legenda apie karalių Rasalu iš Sialkoto“ yra tikras galvosūkis lyginamosios filologijos specialistamas, nes ji gerokai ankstyvesnė (!) už analogiškus Europos tekstus, su kuriais turi daug bendrų širdies rijimo motyvų. Romantinę Europos literatūrą „Belle Dame“ motyvas buvo tiesiog pakerėjęs. Net ir šiandien, kaip liudija, pavyzdžiui, neseniai pasirodęs kroatų rašytojos Slavenkos Drakulič romanas „Dieviškasis alkis“, žiauriosios vyrų rijikės įvaizdis nepraranda aktualumo.

  • Issue Year: 2004
  • Issue No: 28
  • Page Range: 165-186
  • Page Count: 22
  • Language: English